Scan barcode
quitenerdyblog's review against another edition
3.0
Another case of me reading to a deadline, getting in the way of my actual enjoyment. I did definitely enjoy parts of this though. If you asked me about characters or plot events, I would struggle, but I left with a myriad of emotional responses to the text that other similarly perplexing novels haven't given me. Perhaps it's mainly because I was listening to the soundtrack while reading but I did get serious Disco Elysium vibes from this. Sad soviets, at the edge of their own personal apocalypse, searching for answers that may not exist.
rimahsum's review against another edition
3.0
I think this book quite largely conveys the usual 'gloom and depression' one gets from reading Dostoevsky's work, and ahy and how. A psychological study of Dostoevsky would frame it just about right.
mimi13's review against another edition
3.0
Novel (not based on facts) about a man who wants to know how and why his son died. The historic setting is very interesting though.
patricijatilv's review against another edition
5.0
5/5
Turėtų būti atskiras žodis gedului ir sielvartui, kurį patiria tėvai, laidodami savo vaikus, net jei praradimas yra taisyklė, o ne išimtis. Ir prieš tą skausmą, rodos, nieko nėra nepateisinamo, tuo pačiu ir nieko pasiteisinančio – viskas ką darai, ką bandai, ko griebiesi – viskas tik dar viena siena, į kurią atsitrenki – dar vieni vartai, kuriuos bandai atidaryti, dar viena tamsa, į kurią pasineri, dar vienas delnas aplink kaklą, neleidžiantis įkvėpti. Ar delnas to, kuris išėjo? Ar tiesiog tavo paties? Ir kur prasideda tas, kuris gimė iš tavęs, o pasibaigi tu pats? Ir tos gelmės, į kurias neri, kurios pripildo plaučius vandens – nekenti gylio, į kurį pasineri, bet tuo pačiu nekęstum ir seklumos. Nes tas, kuris išėjo, buvo vertas tik plačiausių, giliausių vandenų. Ir likai juose kapanotis vienas. O gal niekada nebebūsi vienas? Ar tas, kuris išeina, palieka dalį savęs? Ar pasiima dalį tavęs? Kaip dalinasi sielos tokio skausmo akivaizdoje?
„Peterburgo meistras“ – tariamai biografiška, bet iš tiesų nepaprastai autobiografiška knyga. Prisidengdamas Fiodoro Dostojevskio vardu, veidu ir patirtimis, gausiai perleistomis per savo paties prizmę, Coetzee tarsi žvelgia iš už šydo, kaukės, kalbėdamas apie savo paties skausmą – anksti paslaptingomis aplinkybėmis mirusį savo paties sūnų, skausmą tėvo, gedinčio vaiko. Coetzee įsuka ne tik į skausmo, lydinčio kiekviename sakinyje, bet ir į literatūrinio meistriškumo, detektyvinio veiksmo, savo ir kitų seksualumo, politikos, socialinės (ne)lygybės, ekonomikos sūkurį. Sielvartas, užtrenkiantis sielą į tamsiausią kalėjimą, tuo pat metu atveria nepaprastai daug durų, pro kurių rakto skylutes Coetzee leidžia žvilgtelėti – niekur neužsibūdamas per ilgai, neleisdamas nei nuobodžiauti, nei pamiršti kodėl čia esame. Nes viskas galiausiai veda ten pat, visi keliai prasideda ir pasibaigia stovint akis į akį su didžiausiu įmanomu skausmu. Tokiu dideliu, kad net nesuvokiamu.
Vienintelis priekaištas, kurį turiu šiai nuostabiai parašytai, nepriekaištingai Reginos Chijenienės išverstai knygai – Coetzee pasirinkimas skaitytoją vesti koja kojon su Fiodoru Dostojevskiu. Pastarasis, kuriamas talentingo kūrėjo, prieš skaitytoją nesimato aiškiai – jis iškreiptas, kreivų veidrodžių karalystėje. Į jo lūpas dedami žodžiai, į jo sielą – pasirinkimai, sprendimai, mintys, vietomis tokie siaubingi ir sunkiai pateisinami, jog priskirti juos tam, kuris nebegali apsiginti, atrodo neteisinga, apgaulinga. Ir nors akivaizdu, kad į romaną nereikėtų žvelgti kaip į Dostojevskio biografiją, vis dėlto atrodo, kad „Peterburgo meistras“ būtų buvęs toks pat meistriškas, jei Coetzee būtų kalbėjęs kieno nors kito lūpomis. Vis dėlto, atsiribojant nuo bet kokio knygos biografiškumo, tai vis tiek nuostabus, lėto skanavimo kūrinys, mano akyse prilygstantis netgi „Nešlovės“ šlovei.
Turėtų būti atskiras žodis gedului ir sielvartui, kurį patiria tėvai, laidodami savo vaikus, net jei praradimas yra taisyklė, o ne išimtis. Ir prieš tą skausmą, rodos, nieko nėra nepateisinamo, tuo pačiu ir nieko pasiteisinančio – viskas ką darai, ką bandai, ko griebiesi – viskas tik dar viena siena, į kurią atsitrenki – dar vieni vartai, kuriuos bandai atidaryti, dar viena tamsa, į kurią pasineri, dar vienas delnas aplink kaklą, neleidžiantis įkvėpti. Ar delnas to, kuris išėjo? Ar tiesiog tavo paties? Ir kur prasideda tas, kuris gimė iš tavęs, o pasibaigi tu pats? Ir tos gelmės, į kurias neri, kurios pripildo plaučius vandens – nekenti gylio, į kurį pasineri, bet tuo pačiu nekęstum ir seklumos. Nes tas, kuris išėjo, buvo vertas tik plačiausių, giliausių vandenų. Ir likai juose kapanotis vienas. O gal niekada nebebūsi vienas? Ar tas, kuris išeina, palieka dalį savęs? Ar pasiima dalį tavęs? Kaip dalinasi sielos tokio skausmo akivaizdoje?
„Peterburgo meistras“ – tariamai biografiška, bet iš tiesų nepaprastai autobiografiška knyga. Prisidengdamas Fiodoro Dostojevskio vardu, veidu ir patirtimis, gausiai perleistomis per savo paties prizmę, Coetzee tarsi žvelgia iš už šydo, kaukės, kalbėdamas apie savo paties skausmą – anksti paslaptingomis aplinkybėmis mirusį savo paties sūnų, skausmą tėvo, gedinčio vaiko. Coetzee įsuka ne tik į skausmo, lydinčio kiekviename sakinyje, bet ir į literatūrinio meistriškumo, detektyvinio veiksmo, savo ir kitų seksualumo, politikos, socialinės (ne)lygybės, ekonomikos sūkurį. Sielvartas, užtrenkiantis sielą į tamsiausią kalėjimą, tuo pat metu atveria nepaprastai daug durų, pro kurių rakto skylutes Coetzee leidžia žvilgtelėti – niekur neužsibūdamas per ilgai, neleisdamas nei nuobodžiauti, nei pamiršti kodėl čia esame. Nes viskas galiausiai veda ten pat, visi keliai prasideda ir pasibaigia stovint akis į akį su didžiausiu įmanomu skausmu. Tokiu dideliu, kad net nesuvokiamu.
Vienintelis priekaištas, kurį turiu šiai nuostabiai parašytai, nepriekaištingai Reginos Chijenienės išverstai knygai – Coetzee pasirinkimas skaitytoją vesti koja kojon su Fiodoru Dostojevskiu. Pastarasis, kuriamas talentingo kūrėjo, prieš skaitytoją nesimato aiškiai – jis iškreiptas, kreivų veidrodžių karalystėje. Į jo lūpas dedami žodžiai, į jo sielą – pasirinkimai, sprendimai, mintys, vietomis tokie siaubingi ir sunkiai pateisinami, jog priskirti juos tam, kuris nebegali apsiginti, atrodo neteisinga, apgaulinga. Ir nors akivaizdu, kad į romaną nereikėtų žvelgti kaip į Dostojevskio biografiją, vis dėlto atrodo, kad „Peterburgo meistras“ būtų buvęs toks pat meistriškas, jei Coetzee būtų kalbėjęs kieno nors kito lūpomis. Vis dėlto, atsiribojant nuo bet kokio knygos biografiškumo, tai vis tiek nuostabus, lėto skanavimo kūrinys, mano akyse prilygstantis netgi „Nešlovės“ šlovei.
arabella505's review against another edition
3.0
So... this was basically a frame story for Demons! Noice.
stupidpieceofhuman's review against another edition
5.0
i was reading george saunders' "lincoln in the bardo" on my epub reader few months ago. but, you know, i have little patience, so i stopped reading it not because it was boring but my thin patience. it was extraordinarily written as far as i read of that book. but, why am i talking about "lincoln in the bardo" in this book's review? i started doing that because this particular book is on the same wavelength but very different.
this book deals with the grief of a father -- that is dostoyevsky -- for his stepson's death. but, as the novel unfurls, we cannot be sure whether he actually died or not. therefore, this book takes a very intelligent turn relying on the 3 M's - metaphysics, mystery, and metafiction. coetzee's books are for educated, erudite, and philosophical people which i am absolutely not. but, this is more or less what i grasped.
that three M's create an ethical dilemma that is the central point of this novel. also, this ethical dilemma also happens for the dubious absence of pavel, dostoyevsky's stepson. but, dostoyevsky's character also searched for the solace in that ethical dilemma because his grief also connects to the presence of his writing block. and that dubious absence of pavel comes with the presence of his writings which points to dostoyevsky's own lack of writing power at that moment. so, the desperation leads the novel to the depths of the the non-presence of the love between dostoyevsky and pavel when pavel was alive and his existence was identified as dostoyevsky's stepson. the metaphysical moment comes, therefore, when he wants to connect to the non-presence (aka, the ghost) of his stepson with the presence of pavel's other -- his writing.
ethical dilemma further reveals when nechaev confronts dostoyevsky, and inevitably the clash of the ideals happens. so, this novel deals with the ethical dilemmas which makes these characters' presences of coetzee's own absent presence as the writer. the grief of dostoyevsky then resonates with his momentary loss of writing presence and coetzee's gradual building of ethical dilemmas in the novel.
this book deals with the grief of a father -- that is dostoyevsky -- for his stepson's death. but, as the novel unfurls, we cannot be sure whether he actually died or not. therefore, this book takes a very intelligent turn relying on the 3 M's - metaphysics, mystery, and metafiction. coetzee's books are for educated, erudite, and philosophical people which i am absolutely not. but, this is more or less what i grasped.
that three M's create an ethical dilemma that is the central point of this novel. also, this ethical dilemma also happens for the dubious absence of pavel, dostoyevsky's stepson. but, dostoyevsky's character also searched for the solace in that ethical dilemma because his grief also connects to the presence of his writing block. and that dubious absence of pavel comes with the presence of his writings which points to dostoyevsky's own lack of writing power at that moment. so, the desperation leads the novel to the depths of the the non-presence of the love between dostoyevsky and pavel when pavel was alive and his existence was identified as dostoyevsky's stepson. the metaphysical moment comes, therefore, when he wants to connect to the non-presence (aka, the ghost) of his stepson with the presence of pavel's other -- his writing.
ethical dilemma further reveals when nechaev confronts dostoyevsky, and inevitably the clash of the ideals happens. so, this novel deals with the ethical dilemmas which makes these characters' presences of coetzee's own absent presence as the writer. the grief of dostoyevsky then resonates with his momentary loss of writing presence and coetzee's gradual building of ethical dilemmas in the novel.
ayoniki's review against another edition
2.0
Окей, сначала мне ужасно не нравилось из-за перевода, я переключилась на оригинал... Стало лучше, но только в масштабах "просто не нравится" вместо "ужасно не нравится".
Не смогла я проникнуться этой историей вообще никак.
Не смогла я проникнуться этой историей вообще никак.
mimima's review against another edition
3.0
As a story, it fell flat. However, as a meditation on Russia before the Revolution, art, literature, and parenthood, it worked.
frazzle's review against another edition
4.0
I agree with Jan Daley's assessment of this as 'more admirable than enjoyable'. Like other reviewers, I was surprised with Coetzee's departure in style from that of some of his other books. He really did try to enter into the gloominess and psychological angst of Dostoevsky's novels, and we're not left with the same immediacy that Coetzee's known for.
This book is basically a good attempt at what it would be like if Dostoevsky himself were to be found inside a Dostoevskian novel. It seemed to me to draw its themes and timbre primarily from 'Devils' and 'Crime and Punishment'.
Really incredible to know that Coetzee found the inspiration for Pavel's death from the death of his own son. Some of that intensity and anguish certainly comes through strongly. Tension runs throughout.
That said, it was not a particularly pleasurable read for me, and I thought some of his attempts (if that's what they were) to channel Dostoevsky's musings about God and fate etc. were a bit wide of the mark.
In my opinion, the Master is ultimately inimitable.
This book is basically a good attempt at what it would be like if Dostoevsky himself were to be found inside a Dostoevskian novel. It seemed to me to draw its themes and timbre primarily from 'Devils' and 'Crime and Punishment'.
Really incredible to know that Coetzee found the inspiration for Pavel's death from the death of his own son. Some of that intensity and anguish certainly comes through strongly. Tension runs throughout.
That said, it was not a particularly pleasurable read for me, and I thought some of his attempts (if that's what they were) to channel Dostoevsky's musings about God and fate etc. were a bit wide of the mark.
In my opinion, the Master is ultimately inimitable.