Scan barcode
A review by patricijatilv
Peterburgo Meistras by J.M. Coetzee
5.0
5/5
Turėtų būti atskiras žodis gedului ir sielvartui, kurį patiria tėvai, laidodami savo vaikus, net jei praradimas yra taisyklė, o ne išimtis. Ir prieš tą skausmą, rodos, nieko nėra nepateisinamo, tuo pačiu ir nieko pasiteisinančio – viskas ką darai, ką bandai, ko griebiesi – viskas tik dar viena siena, į kurią atsitrenki – dar vieni vartai, kuriuos bandai atidaryti, dar viena tamsa, į kurią pasineri, dar vienas delnas aplink kaklą, neleidžiantis įkvėpti. Ar delnas to, kuris išėjo? Ar tiesiog tavo paties? Ir kur prasideda tas, kuris gimė iš tavęs, o pasibaigi tu pats? Ir tos gelmės, į kurias neri, kurios pripildo plaučius vandens – nekenti gylio, į kurį pasineri, bet tuo pačiu nekęstum ir seklumos. Nes tas, kuris išėjo, buvo vertas tik plačiausių, giliausių vandenų. Ir likai juose kapanotis vienas. O gal niekada nebebūsi vienas? Ar tas, kuris išeina, palieka dalį savęs? Ar pasiima dalį tavęs? Kaip dalinasi sielos tokio skausmo akivaizdoje?
„Peterburgo meistras“ – tariamai biografiška, bet iš tiesų nepaprastai autobiografiška knyga. Prisidengdamas Fiodoro Dostojevskio vardu, veidu ir patirtimis, gausiai perleistomis per savo paties prizmę, Coetzee tarsi žvelgia iš už šydo, kaukės, kalbėdamas apie savo paties skausmą – anksti paslaptingomis aplinkybėmis mirusį savo paties sūnų, skausmą tėvo, gedinčio vaiko. Coetzee įsuka ne tik į skausmo, lydinčio kiekviename sakinyje, bet ir į literatūrinio meistriškumo, detektyvinio veiksmo, savo ir kitų seksualumo, politikos, socialinės (ne)lygybės, ekonomikos sūkurį. Sielvartas, užtrenkiantis sielą į tamsiausią kalėjimą, tuo pat metu atveria nepaprastai daug durų, pro kurių rakto skylutes Coetzee leidžia žvilgtelėti – niekur neužsibūdamas per ilgai, neleisdamas nei nuobodžiauti, nei pamiršti kodėl čia esame. Nes viskas galiausiai veda ten pat, visi keliai prasideda ir pasibaigia stovint akis į akį su didžiausiu įmanomu skausmu. Tokiu dideliu, kad net nesuvokiamu.
Vienintelis priekaištas, kurį turiu šiai nuostabiai parašytai, nepriekaištingai Reginos Chijenienės išverstai knygai – Coetzee pasirinkimas skaitytoją vesti koja kojon su Fiodoru Dostojevskiu. Pastarasis, kuriamas talentingo kūrėjo, prieš skaitytoją nesimato aiškiai – jis iškreiptas, kreivų veidrodžių karalystėje. Į jo lūpas dedami žodžiai, į jo sielą – pasirinkimai, sprendimai, mintys, vietomis tokie siaubingi ir sunkiai pateisinami, jog priskirti juos tam, kuris nebegali apsiginti, atrodo neteisinga, apgaulinga. Ir nors akivaizdu, kad į romaną nereikėtų žvelgti kaip į Dostojevskio biografiją, vis dėlto atrodo, kad „Peterburgo meistras“ būtų buvęs toks pat meistriškas, jei Coetzee būtų kalbėjęs kieno nors kito lūpomis. Vis dėlto, atsiribojant nuo bet kokio knygos biografiškumo, tai vis tiek nuostabus, lėto skanavimo kūrinys, mano akyse prilygstantis netgi „Nešlovės“ šlovei.
Turėtų būti atskiras žodis gedului ir sielvartui, kurį patiria tėvai, laidodami savo vaikus, net jei praradimas yra taisyklė, o ne išimtis. Ir prieš tą skausmą, rodos, nieko nėra nepateisinamo, tuo pačiu ir nieko pasiteisinančio – viskas ką darai, ką bandai, ko griebiesi – viskas tik dar viena siena, į kurią atsitrenki – dar vieni vartai, kuriuos bandai atidaryti, dar viena tamsa, į kurią pasineri, dar vienas delnas aplink kaklą, neleidžiantis įkvėpti. Ar delnas to, kuris išėjo? Ar tiesiog tavo paties? Ir kur prasideda tas, kuris gimė iš tavęs, o pasibaigi tu pats? Ir tos gelmės, į kurias neri, kurios pripildo plaučius vandens – nekenti gylio, į kurį pasineri, bet tuo pačiu nekęstum ir seklumos. Nes tas, kuris išėjo, buvo vertas tik plačiausių, giliausių vandenų. Ir likai juose kapanotis vienas. O gal niekada nebebūsi vienas? Ar tas, kuris išeina, palieka dalį savęs? Ar pasiima dalį tavęs? Kaip dalinasi sielos tokio skausmo akivaizdoje?
„Peterburgo meistras“ – tariamai biografiška, bet iš tiesų nepaprastai autobiografiška knyga. Prisidengdamas Fiodoro Dostojevskio vardu, veidu ir patirtimis, gausiai perleistomis per savo paties prizmę, Coetzee tarsi žvelgia iš už šydo, kaukės, kalbėdamas apie savo paties skausmą – anksti paslaptingomis aplinkybėmis mirusį savo paties sūnų, skausmą tėvo, gedinčio vaiko. Coetzee įsuka ne tik į skausmo, lydinčio kiekviename sakinyje, bet ir į literatūrinio meistriškumo, detektyvinio veiksmo, savo ir kitų seksualumo, politikos, socialinės (ne)lygybės, ekonomikos sūkurį. Sielvartas, užtrenkiantis sielą į tamsiausią kalėjimą, tuo pat metu atveria nepaprastai daug durų, pro kurių rakto skylutes Coetzee leidžia žvilgtelėti – niekur neužsibūdamas per ilgai, neleisdamas nei nuobodžiauti, nei pamiršti kodėl čia esame. Nes viskas galiausiai veda ten pat, visi keliai prasideda ir pasibaigia stovint akis į akį su didžiausiu įmanomu skausmu. Tokiu dideliu, kad net nesuvokiamu.
Vienintelis priekaištas, kurį turiu šiai nuostabiai parašytai, nepriekaištingai Reginos Chijenienės išverstai knygai – Coetzee pasirinkimas skaitytoją vesti koja kojon su Fiodoru Dostojevskiu. Pastarasis, kuriamas talentingo kūrėjo, prieš skaitytoją nesimato aiškiai – jis iškreiptas, kreivų veidrodžių karalystėje. Į jo lūpas dedami žodžiai, į jo sielą – pasirinkimai, sprendimai, mintys, vietomis tokie siaubingi ir sunkiai pateisinami, jog priskirti juos tam, kuris nebegali apsiginti, atrodo neteisinga, apgaulinga. Ir nors akivaizdu, kad į romaną nereikėtų žvelgti kaip į Dostojevskio biografiją, vis dėlto atrodo, kad „Peterburgo meistras“ būtų buvęs toks pat meistriškas, jei Coetzee būtų kalbėjęs kieno nors kito lūpomis. Vis dėlto, atsiribojant nuo bet kokio knygos biografiškumo, tai vis tiek nuostabus, lėto skanavimo kūrinys, mano akyse prilygstantis netgi „Nešlovės“ šlovei.