Scan barcode
yakovenko_ana's review against another edition
5.0
До последнего наивно ждала эппи энда, но когда на последних пятидесяти страницах все буквально начало рушиться, надежда покинула меня. Смерть Бонни была грустной, но смерть Мелани просто убила меня, даже подумать не могла, что единственного светлого персонажа в этой книге посмеют тронуть, но что есть, то есть. История Скарлетт и Ретта разбила мне сердце. С самого начала, с той самой 147 странице на которой он первый раз появился, я уже знала, что персонаж будет ключевым в истории, но чтобы настолько…
Кстати, очень жаль близнецов Тарлтонов, они тоже были лучиком света(
Кстати, очень жаль близнецов Тарлтонов, они тоже были лучиком света(
ulrikworm's review against another edition
emotional
reflective
sad
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? No
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.5
ran_sophia's review against another edition
emotional
informative
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? No
- Loveable characters? No
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? No
1.0
Although the second part was a bit better and had some good moments, overall I didn't like this part and I didn't think it was very good.
Content Warnings
Graphic: Racial slurs, Racism, Religious bigotry, Sexism, Slavery, and War
Moderate: Injury/Injury detail, Toxic friendship, Toxic relationship, and Violence
Minor: Pregnancy
petit_nenuphar's review against another edition
dark
emotional
informative
inspiring
reflective
sad
slow-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? It's complicated
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.25
demonikchimney's review against another edition
challenging
emotional
inspiring
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.5
kikael's review against another edition
5.0
http://www.hyperebaaktiivne.ee/2020/05/xx-xxi-ehk-mis-see-tuul-siis-ara-viis.html
Mulle seati väljakutseks sel aastal läbi lugeda ameerika ilukirjanduse klassika - Margaret Mitchell "Tuulest viidud". See on üks neist romaanidest, mille tahtsin kunagi kindlasti läbi lugeda ja seega võtsin ülesande rõõmuga vastu ning viimased kuu aega olengi veetnud raamatutega "Tuulest viidud 1" & "Tuulest viidud 2".
1861-1873. Tara & Atlanta, Georgia. Iirimaalt emigreerunud Gerald O'Hara elab Ameerika unistust. Temast on saanud jõukas mees, Tara, puuvilla istanduse omanik, abikaasa ja isa kolmele tütrele. Neist vanim on Scarlett, isepäine kaunitar. Neiu elu keerleb ümber austajate, ilusate kleitide ning aiapidude ning ta ei salli üldse, kui palju aetakse juttu tulevast sõjast. Scarletti jaoks on kõige olulisem, et Ashley Wilkes talle armastust avaldaks, kuid noormees kihlub oma nõbu Melanie'ga. Sõda jõuab kohale ning noormehed lähevad kõik lahingusse. Kiiruga peetakse pulmi ning ka Scarlett abiellub, kuid mitte armastusest. Tema elu muutub drastiliselt, ei ole enam lõbusaid pidusid ega nägusaid noormehi. On sõja-aastad, mille naine veedab Atlantas, põetab haavatuid ja ootab armastatut tagasi. On rekonstruktsiooniaeg, kus kindlad ei ole ei katus pea kohal ega järgmine toidukord. On Rhett Butler, keda Scarlett ega ülejäänud Atlanta sugugi ei salli, kes kord kaob ja siis ilmub jälle välja. Scarlett ei vannu saatusele alla, trööstides ühiskonna norme, et saada oma tahtmist.
Piinlik küll, aga tegelikult ei olnud mul täpselt aimu, millest "Tuulest viidud" jutustab. Teadsin küll ähmaselt, et seal on ameerika ja sõda ja armastus, aga rohkemat mitte. Eeldasin, et rõhk on viimasel, sest olin kuulnud, et see on armastusromaan ning ootasin pidevalt, millal lugu imalaks muutub. Seda ei juhtunudki. Armastus oli küll loos olemas, nii varjatult kui otse nina all, aga mind võlus loo juures hoopis ajastute vahetuse kujutamine ning tegelaste areng.
Tegelased eesotsas Scarlettiga olid väga meeldejäävad. Mind üllatas väga, kuivõrd ebameeldivana kirjanik oma peategelast kujutas. Alguses ei sallinud ma sugugi tema edvistamist ega palavat soovi saada oma käpa alla kõik noormehed. Hiljem mõjusid Scarletti isekus ning oma jonni ajamine hoopis värskendavalt, kui sõja puhkedes saab selgeks, et need on edasiviivad omadused. Lisaks ei mõjunud tema ajastu normidele vilistamine ebaloomulikuna nagu mitmete teiste tugeva naispeategelasega teosete puhul. Ma tegelikult ei saanud enne viimast peatükki arugi, kui südamelähedaseks Scarlett raamatu jooksul mulle saanud oli. Ühtäkki avastasin end talle kaasa elamast. Margaret Mitchell üllatas veel - Scarlett küll arenes, kuid mitte selles suunas, mida eeldasin. Mulle meeldis eriti, et naine jäi lõpuni iseendaks ning ei läbinud mingit maagilist muutust.
"Tuulest viidud" on kõige mahukam teos, mida viimasel ajal lugenud olen. Suurt lehekülgede arvu ei peaks aga kartma. Esimene osa ehk "vanad head ajad" oli veidi tüütu, kuid mida lähemale jõudsid lõunaosariigid sõja kaotamisele, seda põnevamaks lugu läks. Üks põnevamaid stseene oli kindlasti Atlantast Tarasse põgenemine, aga ka edasine heitlus istanduse pärast. Ma ei ole varem Ameerika kodusõjast lugenud ning rekonstruktsioon oli seega võõras teema. Täitsa nukraks tegi, kuidas üks ajastu läbi sai, perekonnad laostusid ning uhked hooned maha põletati. Kontrast kahe eluviisi vahel tuli väga hästi välja. "Tuulest viidud" esindab siiski vaid üht vaatepunkt - kuidas olukorda nägi jõukast klassist naine. Huvitav oleks lugeda ajastust ka teistest vaatepunktidest - istanduste orjade, majaorjade ja jänkide silme läbi.
"Tuulest viidud" on romaan Ameerika kodusõjast, kui maailm, milles jõukad lõunaosariiklastest istandusteomanikud elasid, lakkas sellisena eksisteerimast. Selles raamatus on väga meeldejäävad tegelased. Peategelane Scarlett O'Hara on isekas, omakasupüüdlik ning valmis teised jalge alla trampima, et oma tahtmist saada ja heaolu tagada ning ta ei muutu 12 aastaga sugugi meeldivamaks, aga ometi hakkas ta mulle meeldima. Üldse üllatas raamat mind positiivselt, võttes korduvalt minu jaoks ootamatuid suundi. Lisaks tunnen, et tean nüüd rohkem Ameerika kodusõjast. Kui sulle meeldivad ajaloolised romaanid, siis sa pead seda lugema!
Mulle seati väljakutseks sel aastal läbi lugeda ameerika ilukirjanduse klassika - Margaret Mitchell "Tuulest viidud". See on üks neist romaanidest, mille tahtsin kunagi kindlasti läbi lugeda ja seega võtsin ülesande rõõmuga vastu ning viimased kuu aega olengi veetnud raamatutega "Tuulest viidud 1" & "Tuulest viidud 2".
1861-1873. Tara & Atlanta, Georgia. Iirimaalt emigreerunud Gerald O'Hara elab Ameerika unistust. Temast on saanud jõukas mees, Tara, puuvilla istanduse omanik, abikaasa ja isa kolmele tütrele. Neist vanim on Scarlett, isepäine kaunitar. Neiu elu keerleb ümber austajate, ilusate kleitide ning aiapidude ning ta ei salli üldse, kui palju aetakse juttu tulevast sõjast. Scarletti jaoks on kõige olulisem, et Ashley Wilkes talle armastust avaldaks, kuid noormees kihlub oma nõbu Melanie'ga. Sõda jõuab kohale ning noormehed lähevad kõik lahingusse. Kiiruga peetakse pulmi ning ka Scarlett abiellub, kuid mitte armastusest. Tema elu muutub drastiliselt, ei ole enam lõbusaid pidusid ega nägusaid noormehi. On sõja-aastad, mille naine veedab Atlantas, põetab haavatuid ja ootab armastatut tagasi. On rekonstruktsiooniaeg, kus kindlad ei ole ei katus pea kohal ega järgmine toidukord. On Rhett Butler, keda Scarlett ega ülejäänud Atlanta sugugi ei salli, kes kord kaob ja siis ilmub jälle välja. Scarlett ei vannu saatusele alla, trööstides ühiskonna norme, et saada oma tahtmist.
Piinlik küll, aga tegelikult ei olnud mul täpselt aimu, millest "Tuulest viidud" jutustab. Teadsin küll ähmaselt, et seal on ameerika ja sõda ja armastus, aga rohkemat mitte. Eeldasin, et rõhk on viimasel, sest olin kuulnud, et see on armastusromaan ning ootasin pidevalt, millal lugu imalaks muutub. Seda ei juhtunudki. Armastus oli küll loos olemas, nii varjatult kui otse nina all, aga mind võlus loo juures hoopis ajastute vahetuse kujutamine ning tegelaste areng.
Tegelased eesotsas Scarlettiga olid väga meeldejäävad. Mind üllatas väga, kuivõrd ebameeldivana kirjanik oma peategelast kujutas. Alguses ei sallinud ma sugugi tema edvistamist ega palavat soovi saada oma käpa alla kõik noormehed. Hiljem mõjusid Scarletti isekus ning oma jonni ajamine hoopis värskendavalt, kui sõja puhkedes saab selgeks, et need on edasiviivad omadused. Lisaks ei mõjunud tema ajastu normidele vilistamine ebaloomulikuna nagu mitmete teiste tugeva naispeategelasega teosete puhul. Ma tegelikult ei saanud enne viimast peatükki arugi, kui südamelähedaseks Scarlett raamatu jooksul mulle saanud oli. Ühtäkki avastasin end talle kaasa elamast. Margaret Mitchell üllatas veel - Scarlett küll arenes, kuid mitte selles suunas, mida eeldasin. Mulle meeldis eriti, et naine jäi lõpuni iseendaks ning ei läbinud mingit maagilist muutust.
"Tuulest viidud" on kõige mahukam teos, mida viimasel ajal lugenud olen. Suurt lehekülgede arvu ei peaks aga kartma. Esimene osa ehk "vanad head ajad" oli veidi tüütu, kuid mida lähemale jõudsid lõunaosariigid sõja kaotamisele, seda põnevamaks lugu läks. Üks põnevamaid stseene oli kindlasti Atlantast Tarasse põgenemine, aga ka edasine heitlus istanduse pärast. Ma ei ole varem Ameerika kodusõjast lugenud ning rekonstruktsioon oli seega võõras teema. Täitsa nukraks tegi, kuidas üks ajastu läbi sai, perekonnad laostusid ning uhked hooned maha põletati. Kontrast kahe eluviisi vahel tuli väga hästi välja. "Tuulest viidud" esindab siiski vaid üht vaatepunkt - kuidas olukorda nägi jõukast klassist naine. Huvitav oleks lugeda ajastust ka teistest vaatepunktidest - istanduste orjade, majaorjade ja jänkide silme läbi.
"Tuulest viidud" on romaan Ameerika kodusõjast, kui maailm, milles jõukad lõunaosariiklastest istandusteomanikud elasid, lakkas sellisena eksisteerimast. Selles raamatus on väga meeldejäävad tegelased. Peategelane Scarlett O'Hara on isekas, omakasupüüdlik ning valmis teised jalge alla trampima, et oma tahtmist saada ja heaolu tagada ning ta ei muutu 12 aastaga sugugi meeldivamaks, aga ometi hakkas ta mulle meeldima. Üldse üllatas raamat mind positiivselt, võttes korduvalt minu jaoks ootamatuid suundi. Lisaks tunnen, et tean nüüd rohkem Ameerika kodusõjast. Kui sulle meeldivad ajaloolised romaanid, siis sa pead seda lugema!
tinymeadow's review
5.0
The character Scarlet was so self absorbed that I found the first third of the book a bit of a chore but then as the book went on I really appreciated the attention that was paid to character development. I think I really lived the story through Scarlets eyes. What a fabulously sad story. It was difficult to see the inhumanities of that time so vulgarly exposed and at times celebrated. Despite hating scarlet through much of the book reading Gone with the Wind is an experience I will never forget.
mariabarroso97's review against another edition
adventurous
emotional
reflective
tense
medium-paced
4.5
coolgirlthatreads's review against another edition
adventurous
emotional
hopeful
reflective
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? No
4.5
patricijatilv's review against another edition
3.0
3.5/5
Tepasiekia mane po šitos apžvalgos akmenų kruša – visų intelektualų, klasikos mylėtojų, literatūros vertintojų ir garbintojų, pasiruošusių klauptis prieš Margaret Mitchell altorių. Didvyriškai iškentėsiu visus smūgius ir vis tiek sakysiu: Dieve, kaip pavargau. Nes yra riba, kiek žmogus gali iškentėti padūsavimų ir aikčiojimų, dramatiškų žvilgsnių į tolį, šokiruojančių susilietimų rankomis ir žvilgsnių per virpančias blakstienas. Yra riba, kiek puslapių galima aprašinėti medvilnės laukus ir ligonių slaugymą, jojimą arkliais ir krinolino šiugždesį. Yra riba, kiek kartų galima skaitytoją įtikinėti: viską viską gali, jei tik labai nori. Aš būčiau patikėjus ir po šešių šimtų puslapių, Margaret, nereikėjo manęs užversti visais tūkstančiu trimis šimtais.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai – puikus istorinis klasikinis romanas. Jis parašytas kinematografiškai ir virtuoziškai, veikėjai – neabejotinai pralenkiantys laiką, o meilės istorijos, trikampiai ir keturkampiai suvirpina net tokios cinikės širdį kaip kad manoji. Bet „Vėjo nublokštiems“ trūksta harmonijos ir balanso. Kai visas skyrius dedikuotas orui, kalboms apie smulkius kasdienybės niuansus ir nuosprendžiams, kurią suknelę vilkėti, atrodo beveik juokingai, kai gyvenimus keičiančios mirtys, gimimai, siužetą drastiškai pasukantys sprendimai yra aprašomi vos viena pastraipa. Autorė taip drąsiai, savo laikmetį aplenkiančiai, kartais net šokiruojančiai formuoja Skarlet Oharą – savanaudę, oportunistę, nesutvertą motinystei, kitų moterų nekenčiančią, manipuliatorę. Laisva ranka aprašinėja jos mintis apie nemeilę savo vaikams ar linkėjimą kokiai giminaitei greičiau užversti kojas, bet didžiąją dalį laiko spjauna į savo kuriamą sudėtingą Skarlet psichologinį portretą ir iš tokių įdomybių skaitytojui palieka vos užuominų trupinius, pasirinkdama šimtas septyniasdešimt ketvirtą kartą aprašyti saulėlydį, namų ilgesį ar karo siaubą. M.Mitchell turėjo puikią galimybę sukurti iš kojų verčiančią, dviejų netikėtai vienas kitą sutikusių ir tobulai vienas kitam tinkančių, savo laikmetyje absoliučiai neįsipaišančių žmonių meilės istoriją, tačiau paskandina ją tokioje dusinančioje grafomanijoje, kad nebelieka jėgų šieno kupetoje ieškoti tų kelių iš tiesų jos talentą geriausiai perteikiančių adatų.
Kaip ir daugelyje istorinių romanų, skaitytojui visai ne pro šalį vietomis užsimerkti. Nors rasizmo problema aprašoma šiek tiek įdomiau nei galima tikėtis, rasizmas, net ir apkaišiotas gėlėmis, išlieka rasizmu – čia ir vergai neatlaikytų, jei šeimininkai jais nepasirūpintų, ir KKK tik gynė moteris nuo savo prigimties nevaldančiųjų, ir šiaip „tie negrai tokie biškį kaip vaikai“. Ir Skarlet, kad ir kokia pralenkianti laiką, versli, įvairiapusiška, galiausiai vis tiek dažniausiai pasielgia kaip įnoringa kvailelė, o vardan iš anksto suplanauotų siužeto posūkių jos priimamiems sprendimams nepadaro įtakos nei karas, nei badas. Didžiąją dalį laiko tik ir norisi, kad ji paklausytų vidinių instinktų ir nustotų gimdyti vaikus ir skaudinti visus aplink, todėl galiausiai belieka lengviau atsidusti, kai viskas pasibaigia – ne tik dėl to, kad kelionė buvo per ilga, sekinanti ir verčianti net kantriausią skaitytoją tapti vaiku, vis iš naujo tikrinant: „Ar jau atvažiavom?“, bet ir todėl, kad pabaiga iš tiesų yra geriausia knygos dalis. Nes sveikas protas pagaliau nugali. Todėl ne, neoficialių tęsinių į rankas imti neplanuoju. Nes kad ir kaip mėgčiau laimingas pabaigas, amžiną meilę ir romantiškus padūsavimus, susiprotėjimai ir praregėjimai, net jei ir pavėluoti, man patinka kur kas labiau.
Tepasiekia mane po šitos apžvalgos akmenų kruša – visų intelektualų, klasikos mylėtojų, literatūros vertintojų ir garbintojų, pasiruošusių klauptis prieš Margaret Mitchell altorių. Didvyriškai iškentėsiu visus smūgius ir vis tiek sakysiu: Dieve, kaip pavargau. Nes yra riba, kiek žmogus gali iškentėti padūsavimų ir aikčiojimų, dramatiškų žvilgsnių į tolį, šokiruojančių susilietimų rankomis ir žvilgsnių per virpančias blakstienas. Yra riba, kiek puslapių galima aprašinėti medvilnės laukus ir ligonių slaugymą, jojimą arkliais ir krinolino šiugždesį. Yra riba, kiek kartų galima skaitytoją įtikinėti: viską viską gali, jei tik labai nori. Aš būčiau patikėjus ir po šešių šimtų puslapių, Margaret, nereikėjo manęs užversti visais tūkstančiu trimis šimtais.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai – puikus istorinis klasikinis romanas. Jis parašytas kinematografiškai ir virtuoziškai, veikėjai – neabejotinai pralenkiantys laiką, o meilės istorijos, trikampiai ir keturkampiai suvirpina net tokios cinikės širdį kaip kad manoji. Bet „Vėjo nublokštiems“ trūksta harmonijos ir balanso. Kai visas skyrius dedikuotas orui, kalboms apie smulkius kasdienybės niuansus ir nuosprendžiams, kurią suknelę vilkėti, atrodo beveik juokingai, kai gyvenimus keičiančios mirtys, gimimai, siužetą drastiškai pasukantys sprendimai yra aprašomi vos viena pastraipa. Autorė taip drąsiai, savo laikmetį aplenkiančiai, kartais net šokiruojančiai formuoja Skarlet Oharą – savanaudę, oportunistę, nesutvertą motinystei, kitų moterų nekenčiančią, manipuliatorę. Laisva ranka aprašinėja jos mintis apie nemeilę savo vaikams ar linkėjimą kokiai giminaitei greičiau užversti kojas, bet didžiąją dalį laiko spjauna į savo kuriamą sudėtingą Skarlet psichologinį portretą ir iš tokių įdomybių skaitytojui palieka vos užuominų trupinius, pasirinkdama šimtas septyniasdešimt ketvirtą kartą aprašyti saulėlydį, namų ilgesį ar karo siaubą. M.Mitchell turėjo puikią galimybę sukurti iš kojų verčiančią, dviejų netikėtai vienas kitą sutikusių ir tobulai vienas kitam tinkančių, savo laikmetyje absoliučiai neįsipaišančių žmonių meilės istoriją, tačiau paskandina ją tokioje dusinančioje grafomanijoje, kad nebelieka jėgų šieno kupetoje ieškoti tų kelių iš tiesų jos talentą geriausiai perteikiančių adatų.
Kaip ir daugelyje istorinių romanų, skaitytojui visai ne pro šalį vietomis užsimerkti. Nors rasizmo problema aprašoma šiek tiek įdomiau nei galima tikėtis, rasizmas, net ir apkaišiotas gėlėmis, išlieka rasizmu – čia ir vergai neatlaikytų, jei šeimininkai jais nepasirūpintų, ir KKK tik gynė moteris nuo savo prigimties nevaldančiųjų, ir šiaip „tie negrai tokie biškį kaip vaikai“. Ir Skarlet, kad ir kokia pralenkianti laiką, versli, įvairiapusiška, galiausiai vis tiek dažniausiai pasielgia kaip įnoringa kvailelė, o vardan iš anksto suplanauotų siužeto posūkių jos priimamiems sprendimams nepadaro įtakos nei karas, nei badas. Didžiąją dalį laiko tik ir norisi, kad ji paklausytų vidinių instinktų ir nustotų gimdyti vaikus ir skaudinti visus aplink, todėl galiausiai belieka lengviau atsidusti, kai viskas pasibaigia – ne tik dėl to, kad kelionė buvo per ilga, sekinanti ir verčianti net kantriausią skaitytoją tapti vaiku, vis iš naujo tikrinant: „Ar jau atvažiavom?“, bet ir todėl, kad pabaiga iš tiesų yra geriausia knygos dalis. Nes sveikas protas pagaliau nugali. Todėl ne, neoficialių tęsinių į rankas imti neplanuoju. Nes kad ir kaip mėgčiau laimingas pabaigas, amžiną meilę ir romantiškus padūsavimus, susiprotėjimai ir praregėjimai, net jei ir pavėluoti, man patinka kur kas labiau.