Scan barcode
barb_d's review against another edition
challenging
dark
mysterious
tense
slow-paced
3.0
Personažai įdomūs, ganėtinai skirtingi ir su gerai sukabintomis priešistorėmis. Centrinio siužeto įykio paslaptis nuosekliai išlaikoma iki galo. Kalba pakankamai paprasta ir skaitosi labai greit. Visgi čia nebuvo istorija, kurią norėtųsi imti ir praryti. Vis ta "Placebo" ašis nors ir įdomiai suregzta, ir priminė 2000+ metų laikus, vienu metu jau pasirodė gerokai perspausta. Norėjau paskaityt, užsidėt varnelę ir... tiek. Gal tiesiog ne mano žanras.
roxerg's review against another edition
2.0
Pradėjus skaityti knyga ši suintrigavo, bet taip pat iškart parodė savo prastąsias dalis. Tačiau dėl detektyvo elementų ryžausi eiti toliau, tikėdamasis, kad jie po truputį pranyks ir finalas pateisins nekokią pradžią. To nebuvo.
Gerai, pirmiausia - knyga bando perpinti kelis žanrus - metafizika, filosofija, sąmokslų teorijas ir detektyvą. To dėka nei vienas nesijaučia išbaigtas. Aš, kaip minėjau, motyvacijos sakityti sėmiausi iš detektyvo dalies, ir ši buvo gan... nuvilianti. Netikėta? taip. Nenuspėjama? taip. Bet taip pat visiškas deus ex machina finalas.
Filosofavimas nuolat jaučiasi "įkištas" - veikėjai keliose vietose nėrėsi į metafizines temas labai spontaniškai, vos nežagtelėjau nuo keisto nukrypimo. Toliau žagsėjau ir nuo nesusitaikymo, kad visgi knyga kalba apie dvasiškumą kuriuo nei trupučio netikiu. Autorė apgalvojo atimti emocijas iš astralinio veikėjo, tačiau kažkodėl be smegenų ir akių ji vis tiek mąstė ir regėjo. Na taip, kitaip apie dvasią nebūtų ką rašyti...
Apmąstomos temos visai įdomios ir neatskiestos, nors dažnai paviršutiniškai panagrinėjamos. Tačiau jos "apkasomos" negatyvumu. Tai išskiriu ne todėl, kad jam prieštaraučiau, bet todėl, kad jis nesijaučia nuoširdus, o pridėtas, nepateisintas, neargumentuotas. Vienoje vietoje veikėjas nusprendžia, kad gyvenimas beprasmis dėl labai vangių priežasčių. Jis bent turėjo priežastį, ne taip kaip dažnas kitas fatališkumo išreiškimas. Aš maudausi tragiškuose ir depresyviuose kūriniuose, tačiau šis atrodė apsimestinis.
Dažnai nagrinėjama meilė, aistra ir lytiškumas vietomis vėlgi atrodė panaudotas neskoningai dažnai. Gavelio "Septyni savižudybės būdai" perlenkdamas lazdą su koituso aprašymais turėjo tikslą šokiruoti ir kelti šleikštulį (šį kūrini miniu todėl, kad kažkoks anonimas internete patarė skaityti "Placebą" toliau), čia puslapyje primėtyta vaginų norint kuo grafiškiau išreikšti paprastą mintį.
Bet labiausiai jaučiau kad pati pagrindinė knygos idėja pjaunasi su jos tikslu ir mano mėgavimusi ja - tai organizacija Placebas.
Romane ši įstaiga atsakinga už viską kas blogai su pasauliu ir Lietuva. Ji turi agentus, kurie pavilioja ir sugniuždo vienišus asmenis, jie deda narkotikus į laikšračių puslapius, išnaudoja 25-ą kadrą, verčia moteris jaustis nevisavertėmis per reklamas, hipnotizuoja, papirkinėja ir net inicijuoja savižudybes specialiu prietaisu... Ir knyga nori, kad skaitytojas to bijotų, kad tai būtų kūrinio pagrindinis "baubas". Bet mano akimis - tai realybės sušvelninimas.
Ar nebaisiau žinoti, kad visa tai vyksta be jokio pikto žmogeliuko su nežinoma abstrakčia pasaulio gelbėjimo misija, prisiskaičiusio 1984 ir Brave New World? Ar nebaisiau suvokti, kad visas smegenų plovimas vyksta savaime, vedamas kapitalizmo? Kad gąsdinančios žinios, beprasmės betalentės įžymybės, tuščios bukinančios laidos, repetityvi muzika, nemąstyti skatinantis sociumas yra žmonių poreikių patenkinimas? Ar nebaugiau tai, kad pasiūla atitinka paklausą, o paklausa yra daugiau beprasmio šlamšto? Ar nevaro šiurpo faktas, kad reklamos nėra sugalvotos piktųjų psichologų norinčių užvaldyti pasauli, bet mūsų sistemai paklūstantys ir pelno siekiantys asmenys pasirenka pasąmoningai žlugdyti asmens savimonę dėl savo produkto iškeldinimo ir didesnių pardavimų? Ar nėra labiau tinkama siaubo filmui faktas, kad moterims ir mergaitėms rašomi žurnalai yra pilni vien tuštybę skatinančių paistalų kaip labiau įtikti kitai lyčiai ir patarimų apie seksą ne todėl, kad bandoma sistematiškai sužlugdyti moteriškąją lytį, bet todėl, kad šie leidiniai vis dar nenusimeta patriarchalinių įvaizdžių ir moters rolė vis dar įsišaknijusi visuomenės pasąmonėje nepaisant feministinių laimėjimų? Ir galiausiai, ar ne labiau vimdo faktas, kad VISĄ TAI MES SAVANORIŠKAI VARTOJAME ir nesame priversti tai daryti narkotikų, psichotropinių medžiagų ar hipnotizmo.
Tai, ir faktas, kad SUICIDATORIUS yra absurdiška idėja, neleido įsijausti į šį knygos blogietį.
Dar skyriai apie katę. Ne ačiū.
Ir dar pabaigoje netyčia kažkokia magija iš niekur pasaulio pabaigą pradeda... Nu jo.
Ir pabaigoje ta katė pradeda gelbėti pasaulį. NE. AČIŪ. VISO GERO IVANAUSKAITE, DAUGIAU NEBEGRĮŠIU.
Nors...
Gerai, pirmiausia - knyga bando perpinti kelis žanrus - metafizika, filosofija, sąmokslų teorijas ir detektyvą. To dėka nei vienas nesijaučia išbaigtas. Aš, kaip minėjau, motyvacijos sakityti sėmiausi iš detektyvo dalies, ir ši buvo gan... nuvilianti. Netikėta? taip. Nenuspėjama? taip. Bet taip pat visiškas deus ex machina finalas.
Filosofavimas nuolat jaučiasi "įkištas" - veikėjai keliose vietose nėrėsi į metafizines temas labai spontaniškai, vos nežagtelėjau nuo keisto nukrypimo. Toliau žagsėjau ir nuo nesusitaikymo, kad visgi knyga kalba apie dvasiškumą kuriuo nei trupučio netikiu. Autorė apgalvojo atimti emocijas iš astralinio veikėjo, tačiau kažkodėl be smegenų ir akių ji vis tiek mąstė ir regėjo. Na taip, kitaip apie dvasią nebūtų ką rašyti...
Apmąstomos temos visai įdomios ir neatskiestos, nors dažnai paviršutiniškai panagrinėjamos. Tačiau jos "apkasomos" negatyvumu. Tai išskiriu ne todėl, kad jam prieštaraučiau, bet todėl, kad jis nesijaučia nuoširdus, o pridėtas, nepateisintas, neargumentuotas. Vienoje vietoje veikėjas nusprendžia, kad gyvenimas beprasmis dėl labai vangių priežasčių. Jis bent turėjo priežastį, ne taip kaip dažnas kitas fatališkumo išreiškimas. Aš maudausi tragiškuose ir depresyviuose kūriniuose, tačiau šis atrodė apsimestinis.
Dažnai nagrinėjama meilė, aistra ir lytiškumas vietomis vėlgi atrodė panaudotas neskoningai dažnai. Gavelio "Septyni savižudybės būdai" perlenkdamas lazdą su koituso aprašymais turėjo tikslą šokiruoti ir kelti šleikštulį (šį kūrini miniu todėl, kad kažkoks anonimas internete patarė skaityti "Placebą" toliau), čia puslapyje primėtyta vaginų norint kuo grafiškiau išreikšti paprastą mintį.
Bet labiausiai jaučiau kad pati pagrindinė knygos idėja pjaunasi su jos tikslu ir mano mėgavimusi ja - tai organizacija Placebas.
Romane ši įstaiga atsakinga už viską kas blogai su pasauliu ir Lietuva. Ji turi agentus, kurie pavilioja ir sugniuždo vienišus asmenis, jie deda narkotikus į laikšračių puslapius, išnaudoja 25-ą kadrą, verčia moteris jaustis nevisavertėmis per reklamas, hipnotizuoja, papirkinėja ir net inicijuoja savižudybes specialiu prietaisu... Ir knyga nori, kad skaitytojas to bijotų, kad tai būtų kūrinio pagrindinis "baubas". Bet mano akimis - tai realybės sušvelninimas.
Ar nebaisiau žinoti, kad visa tai vyksta be jokio pikto žmogeliuko su nežinoma abstrakčia pasaulio gelbėjimo misija, prisiskaičiusio 1984 ir Brave New World? Ar nebaisiau suvokti, kad visas smegenų plovimas vyksta savaime, vedamas kapitalizmo? Kad gąsdinančios žinios, beprasmės betalentės įžymybės, tuščios bukinančios laidos, repetityvi muzika, nemąstyti skatinantis sociumas yra žmonių poreikių patenkinimas? Ar nebaugiau tai, kad pasiūla atitinka paklausą, o paklausa yra daugiau beprasmio šlamšto? Ar nevaro šiurpo faktas, kad reklamos nėra sugalvotos piktųjų psichologų norinčių užvaldyti pasauli, bet mūsų sistemai paklūstantys ir pelno siekiantys asmenys pasirenka pasąmoningai žlugdyti asmens savimonę dėl savo produkto iškeldinimo ir didesnių pardavimų? Ar nėra labiau tinkama siaubo filmui faktas, kad moterims ir mergaitėms rašomi žurnalai yra pilni vien tuštybę skatinančių paistalų kaip labiau įtikti kitai lyčiai ir patarimų apie seksą ne todėl, kad bandoma sistematiškai sužlugdyti moteriškąją lytį, bet todėl, kad šie leidiniai vis dar nenusimeta patriarchalinių įvaizdžių ir moters rolė vis dar įsišaknijusi visuomenės pasąmonėje nepaisant feministinių laimėjimų? Ir galiausiai, ar ne labiau vimdo faktas, kad VISĄ TAI MES SAVANORIŠKAI VARTOJAME ir nesame priversti tai daryti narkotikų, psichotropinių medžiagų ar hipnotizmo.
Tai, ir faktas, kad SUICIDATORIUS yra absurdiška idėja, neleido įsijausti į šį knygos blogietį.
Dar skyriai apie katę. Ne ačiū.
Ir dar pabaigoje netyčia kažkokia magija iš niekur pasaulio pabaigą pradeda... Nu jo.
Ir pabaigoje ta katė pradeda gelbėti pasaulį. NE. AČIŪ. VISO GERO IVANAUSKAITE, DAUGIAU NEBEGRĮŠIU.
Nors...
patricijatilv's review against another edition
5.0
5/5
Beveik visą laiką skaitydama „Placebą“ negalėjau nustoti kreivai, menkai, suokalbiškai šypsotis. Jaučiausi taip, lyg su Jurga Ivanauskaite turėtume paslaptį – tik mes dviese. Tokia jau ta Jurgos magija – tikiu, kad šitaip ji verčia jaustis kiekvieną savo skaitytoją, bet per daug nepergyvenu būdama tik viena iš daugelio. Bet kodėl šitaip šypsojau sau į ūsą, šiuo atveju tokį katinišką? Nes knyga persunkta sodriu, kokybišku, ironišku humoru. Noriu tikėti, kad „Placebą“ supratau teisingai, nes tikiu, kad visas Jurgos sukurtas Vilnius (nes tikrai gi sukurtas – bet kokie sutapimai su realiai egzistuojančiais ir yra tik sutapimai, nors vietoje J.Ivanauskaitės priklijuotų vardų norėtųsi prirašyti visai kitus, tuos tikruosius) čia stovi ant būtent tokių kreivų šypsenų, su kuria knygą ir skaičiau – viskas specialiai utriruota, perspausta, sudievinta arba nužmoginta, žiūrint iš kurios perspektyvos nuspręsi į viską žvelgti.
„Placebas“ – fantastinė, netgi šiek tiek distopinė knyga, tačiau fantastika joje nerėžia akies ir yra pateikiama taip, lyg žmones valdančios organizacijos, savižudybių skaičius keliantys mechanizmai, žurnalistų straipsnius keičiančios slaptos programos kompiuteriuose iš tiesų egzistuotų. Viskas primena tikrą konspiracijos teorijų fanatiko šlapią sapną – čia visi valdomi, stebimi, o apsisaugojimo nėra net tiems, kurie jaučiasi esantys valdžios pozicijose. Vieną dieną stebi, kitą jau esi stebimas. O gal visuomet buvai?.. Įsijautus į tokį pasakojimo stilių, skaityti lengva ir smagu (kiek smagu gali būti skaityti apie nusižudžiusios moters gyvenimą ir prie savižudybės (?) privedusias aplinkybes), ypač kai Jurgos kuriami veikėjai – tokie tikri, tokie realūs, tokie kasdieniški. Jie – mūsų kaimynai ir pažįstami, draugų draugai ir giminaičiai. Jie kalba kaip mes, galvoja kaip mes, dirba kaip mes, todėl labai lengva ir pačiam pasijausti Placebo organizacijos valdomos visuomenės dalimi. Vis dėlto, taip kaip svarbu įsijausti, taip svarbu užvertus paskutinį puslapį ir nepradėti įtarinėti visų ir kiekvieno – vieną akimirką tiki, kad kažkas skaito tavo mintis, o kitą jau gali pradėti abejoti, ar Žemė iš tiesų apvali. Abu variantai man atrodo vienodai pavojingi.
Belieka džiaugtis, kad visi tie, kurie garina actą, neskiepija vaikų, seka Ugnių Kiguolį ir tiki jo tiesa, o foliją naudoja visai ne kepimo reikmėms, tikriausiai nėra tie, kuriems į rankas patektų Jurgos Ivanauskaitės knygos. Bijau pagalvoti kokios konspiracijos teorijos galėtų kilti, paskatintos talentingos ir virtuoziškos Jurgos plunksnos, tokios šiek tiek Eridiškai Diskordiškos (chaoso deivės nereikėtų maišyti su pletkų appsu). „Placebas“ – savo laiką pralenkusi knyga, neabejotinai viena geriausių lietuviškų, kokią yra tekę skaityti. Ji fantastiškai realistinė ir realistiškai fantastiška, įtraukianti nuo pat pirmo sakinio, narstanti šiuolaikinę visuomenę po kaulelį ir nebijanti pasišaipyti – taip švelniai, nepiktai, bet labai reikalingai. Galiu įsivaizduoti, kad būtų tokių, kuriuos „Placebas“ įžeistų, bet įsižeisti galima tik tada, kai Jurgos bakstelėjimus į veikėjų daromas gyvenimiškas klaidas prisitaikai sau. Ne visada verta – vien dėl to, kiek skaitymo malonumo įsižeidinėjant gali dingti.
Beveik visą laiką skaitydama „Placebą“ negalėjau nustoti kreivai, menkai, suokalbiškai šypsotis. Jaučiausi taip, lyg su Jurga Ivanauskaite turėtume paslaptį – tik mes dviese. Tokia jau ta Jurgos magija – tikiu, kad šitaip ji verčia jaustis kiekvieną savo skaitytoją, bet per daug nepergyvenu būdama tik viena iš daugelio. Bet kodėl šitaip šypsojau sau į ūsą, šiuo atveju tokį katinišką? Nes knyga persunkta sodriu, kokybišku, ironišku humoru. Noriu tikėti, kad „Placebą“ supratau teisingai, nes tikiu, kad visas Jurgos sukurtas Vilnius (nes tikrai gi sukurtas – bet kokie sutapimai su realiai egzistuojančiais ir yra tik sutapimai, nors vietoje J.Ivanauskaitės priklijuotų vardų norėtųsi prirašyti visai kitus, tuos tikruosius) čia stovi ant būtent tokių kreivų šypsenų, su kuria knygą ir skaičiau – viskas specialiai utriruota, perspausta, sudievinta arba nužmoginta, žiūrint iš kurios perspektyvos nuspręsi į viską žvelgti.
„Placebas“ – fantastinė, netgi šiek tiek distopinė knyga, tačiau fantastika joje nerėžia akies ir yra pateikiama taip, lyg žmones valdančios organizacijos, savižudybių skaičius keliantys mechanizmai, žurnalistų straipsnius keičiančios slaptos programos kompiuteriuose iš tiesų egzistuotų. Viskas primena tikrą konspiracijos teorijų fanatiko šlapią sapną – čia visi valdomi, stebimi, o apsisaugojimo nėra net tiems, kurie jaučiasi esantys valdžios pozicijose. Vieną dieną stebi, kitą jau esi stebimas. O gal visuomet buvai?.. Įsijautus į tokį pasakojimo stilių, skaityti lengva ir smagu (kiek smagu gali būti skaityti apie nusižudžiusios moters gyvenimą ir prie savižudybės (?) privedusias aplinkybes), ypač kai Jurgos kuriami veikėjai – tokie tikri, tokie realūs, tokie kasdieniški. Jie – mūsų kaimynai ir pažįstami, draugų draugai ir giminaičiai. Jie kalba kaip mes, galvoja kaip mes, dirba kaip mes, todėl labai lengva ir pačiam pasijausti Placebo organizacijos valdomos visuomenės dalimi. Vis dėlto, taip kaip svarbu įsijausti, taip svarbu užvertus paskutinį puslapį ir nepradėti įtarinėti visų ir kiekvieno – vieną akimirką tiki, kad kažkas skaito tavo mintis, o kitą jau gali pradėti abejoti, ar Žemė iš tiesų apvali. Abu variantai man atrodo vienodai pavojingi.
Belieka džiaugtis, kad visi tie, kurie garina actą, neskiepija vaikų, seka Ugnių Kiguolį ir tiki jo tiesa, o foliją naudoja visai ne kepimo reikmėms, tikriausiai nėra tie, kuriems į rankas patektų Jurgos Ivanauskaitės knygos. Bijau pagalvoti kokios konspiracijos teorijos galėtų kilti, paskatintos talentingos ir virtuoziškos Jurgos plunksnos, tokios šiek tiek Eridiškai Diskordiškos (chaoso deivės nereikėtų maišyti su pletkų appsu). „Placebas“ – savo laiką pralenkusi knyga, neabejotinai viena geriausių lietuviškų, kokią yra tekę skaityti. Ji fantastiškai realistinė ir realistiškai fantastiška, įtraukianti nuo pat pirmo sakinio, narstanti šiuolaikinę visuomenę po kaulelį ir nebijanti pasišaipyti – taip švelniai, nepiktai, bet labai reikalingai. Galiu įsivaizduoti, kad būtų tokių, kuriuos „Placebas“ įžeistų, bet įsižeisti galima tik tada, kai Jurgos bakstelėjimus į veikėjų daromas gyvenimiškas klaidas prisitaikai sau. Ne visada verta – vien dėl to, kiek skaitymo malonumo įsižeidinėjant gali dingti.
be_gabija's review against another edition
1.0
Jaučiuosi taip tarsi nieko neperskaičiau. Visą knygą skaičiau su tokia didele įtapmpa, o užvertus paskutinį puslapį supratau, kad nieko neperskaičiau. Galbūt vėliau ateis kažkoks suvokimas...
More...